Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Databases

Homepage > Databases > Publications

Publications

back to the list

Document Typology: Web Article
Methodology addressed by the publication:Narrative medicine
Title of document: Musu istorija tokia
Name of author(s): Tadas Butkus
Name of publisher: Lietuvos Alzheimerio ligos asociacija
Language of the publication: Lithuanian
Language of the review: Lithuanian
Summary:
Tetis sirgo Alzheimerio liga jau astuonerius metus.
Grazia birzelio diena atvaziavom i slaugos ligonine trise: tetis, susiruosusi operuotis mama ir as. Mus draugiskai sutiko, teti pagulde i triviete skurdzia palata (nors buvo zadetos geresnes salygos). Atejo vyriausias gydytojas, palatos gydytojas, vyr. slaugytoja, palatos slauge. Visi mus ramino (nes abi su mama kaip nujausdamos emem raudoti), kad viskas bus gerai. Palikome slaugytojai jo pagrindinius vaistus: Aricept ir Axura, vitaminus E, Prostamolio ir (svarbu!) jam tinkamu nestipriu raminamuju, nuo kuriu jis ramiau miega nakti. Karta per menesi teciui uzeidavo ligos paumejimas: kelias naktis nenori miegoti, sedi lovoje, nori, pavyzdziui, draskyti patalyne. Jeigu tuo metu jam priestarausi ar barsi, gali ir kumscio sulaukti. Geriau tuomet sugirdyti puse (!) tabletes tu raminamuju. Puse, o ne visa, nes nuo visos jis sustingsta parai, negali atsikelti, pavalgyti, paskui buna labai nusilpes. Ka jau kalbeti apie stiprius raminamuosius, nuo kuriu ji jau karta teko gelbeti Klaipedoje. Jo ligos istorijoje yra uzfiksuota, kad alergiskas siems vaistams. Visa tai susakeme palatos gydytojui ir slaugytojai. Rodos, viska suprato, sake visokiu ligoniu mate, su visais puikiai susitvarka. Po dvieju savaiciu teti is ten isvezeme... istikta komos.
Reviewer's comments on the document:
Kaltinu vyriausia slaugytoja ir gydytoja, nes jie neatliko savo kaip mediku pareigos, apnuodijo ligoni skirdami jam zinomai draudziamus vaistus ir tinkamai negyde nuo plauciu uzdegimo, istume ji i koma. Labiausiai juos kaltinu, kodel, jei patys negalejo ar salygu neturejo gydyti, nuslepe nuo artimuju bukles pablogejima. Laikau juos atbukusiais, neprofesionaliais, netinkamais gydyti zmones. Vienintele slauge visa laika buvo zmogiska, jai jauciu dekinguma.Iš pirmo žvilgsnio pasakojime tarsi trūksta emocijų, pačios autorės emocijų. Visas pasakojimas – tarsi sausas fiksavimas. Pagarbus, dėmesingas, tačiau kartu negailestingas ir realistiškas. Nėra net (juodo) humoro, dažnai būdingo panašioms istorijoms. Toks rašymo stilius neleidžia skaitytojui įsijausti į pasakojimą – visą laiką jautiesi esąs stebėtojas iš šalies, įvykių, vedančių link vienintelio tikslo – mirties – fiksuotojas, retkarčiais net nesąmoningai pažiūri, kiek dar puslapių likę – ir pagal tai įvertini, kiek dar tęsis knygos herojaus gyvenimas (neapsiverčia liežuvis sakyti „kančia“ – nes visi ligos sunkumai yra aprašomi ir pateikiami oriai, be dirbtinio dramatizmo, kuris dažniausiai pasitelkiamas norint atskleisti kančios įvaizdį.
Where to find it:

http://www.alzheimeris.lt/gyv_istorijos1.html

back to the list