Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Databases

Homepage > Databases > Publications

Publications

back to the list

Document Typology: Web Article
Methodology addressed by the publication:International Classification of Functioning, Disability and Health
Title of document: Valstybės finansuojama slauga namuose - neįgaliems lietuviams tik svajonė
Name of author(s): Genovaitė PRIVEDIENĖ
Name of publisher: Vakarų ekspresas
Language of the publication: Lithuanian
Language of the review: Lithuanian
Summary:
Medicininėje slaugos ligoninėje gydomi tik sunkiai sergantys ligoniai, kuriems nuolat reikalinga medikų priežiūra. Vidutinis jų gulėjimo ligoninėje laikas - vienas mėnuo. Išskirtiniais atvejais, kai sunkiam ligoniui reikalinga tolesnė priežiūra, bet valstybės nustatytą maksimalų laiką jis išgulėjo, už kiekvieną papildomą parą reikia mokėti pagal ligonių kasų nustatytus įkainius. O jie siekia per 60 litų.
slaugos namuose komandos galėtų būti kuriamos prie bet kurios viešos ar privačios medicinos įstaigos. Bet tam reikalingi Vyriausybės sprendimai ir, aišku, finansavimas. Kol kas dėl pinigų stokos apie tai galima tik pasvajoti.
Vilnietė Rita (pavardė redakcijai žinoma) globos ir slaugos bėdas žino kaip savo pačios, nes 10 metų namuose slaugė Alzheimerio ligos pakirstą mamą. „Užsispyriau ją nukaršinti pati nė nesuvokdama, kam ryžtuosi ir kiek tai kainuos man, mano šeimai. Kalbu ne tik apie pinigus – apie prarastą sveikatą, darbą, nuolatinį stresą, apleistus vaikus. Naiviai vyliausi, kad valstybė mums padės, juk mokame mokesčius. Tačiau realybė buvo kitokia. Pagalba buvo menka ir nuolat vėluojanti. Kol ekspertų komisija sunkiai ligonei nustatė SP1 indeksą, t. y. pripažino jai nuolatinės slaugos poreikį iki gyvos galvos, ji jau nebeturėjo nė lašo proto, o aš – sveikatos. Tiesa, nuo tada gaudavau 800 Lt mėnesio slaugos išmoką. Beje, jos netekdavau paguldžiusi mamą į slaugos ligoninę, o slaugos priemones tuo metu turėjau pirkti pati. Vien sauskelnėms mėnesiui išleisdavau apie 300 Lt, o kur dar vaistai, kyšiai gydytojams ir slaugytojoms... Taip, duodavau, šioje srityje tai – nerašyta norma.

Nepaisant to, iš ten parsiveždavau ne žmogų, o daržovę: sukaustytą, nebekalbančią, sutinusiomis kojomis. Gydytojai aiškindavo, kad tai dėl aplinkos pakeitimo, kuris Alzheimeriu sergančiuosius veikia neigiamai, tačiau ant mamos kūno rasdavau gausių kraujosruvų nuo injekcijų. Negalėdama įpirkti naujos funkcinės lovos už 1 800Lt, naudotos iš labdaros laukiau 4 mėnesius. O eilėje į psichoneurologinį pensionatą teko laukti beveik metus, nes mokamų vietų kainos man buvo neįkandamos. Kai atėjo eilė, buvau jau praradusi darbą, bet tai buvo dar ne paskutinis pragaro ratas. Gėda ir sakyti, bet mamos mirtį priėmiau kaip išsigelbėjimą“, – baigė pasakojimą Rita, niekam nelinkėdama namuose karšinti tokią ligonę.

Ritos istorija atrodytų išskirtinė, tačiau ji atskleidžia tipiškas įsisenėjusias slaugos ir globos bėdas, kurias mini visi jų patyrę piliečiai. Tai informacijos stoka, eilinei šeimai nepakeliamos išlaidos, smarkiai vėluojanti valdiška pagalba, ilgos eilės į globos įstaigas. Tačiau labiausiai slaugos ir globos sistemoje trūksta žmogiškumo. Tą patvirtino ir šioje srityje jau 25 metus dirbanti psichologė Regina Morkūnenė. „Žmogiškumo trūkumas čia ypač skaudus: juk bejėgiai suvaikėję senukai nepasiskųs. O bendros mūsų bėdos, tokios kaip kyšininkavimas, protekcijos, neprofesionalumas, čia tampa ypač nepakenčiamos.“


Reviewer's comments on the document:
Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai Europoje: 2030 m. kone kas trečias Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei šešiasdešimties, o tų, kuriems per 85, padaugės net 156 proc. Tai neišvengiamai aštrina įsisenėjusias globos bei slaugos problemas, tačiau apie jas tylima. Meluojama, kad daroma viskas, kas įmanoma. Todėl visuomenė net neįsivaizduoja šios prob­lemos masto, išskyrus tuos, kuriems nepasisekė, kurių tėvai, užuot ramiai ir greitai staiga išėję iš šio pasaulio, kankinasi ilgai, kamuodami ir vaikus.
Senatvė neišvengiamai ateis, o medicina nūnai pajėgi pratęsti ją ir be sveikatos. Psichiatrai perspėja, kad sergančiųjų degeneracine smegenų liga katastrofiškai daugėja, taigi ir protiškai neįgalių senolių skaičius auga. Nebe tie laikai, kai senoliai ramiai nukaršta ant krosnies, sekdami anūkams pasakas: nūnai jie kliedi, tampa pavojingi sau ir aplinkiniams. O ir tos krosnies, prie kurios būrėsi visa šeima, nebėra, ir šeima nūnai dažnai iširusi, nepilna. Kalbama, kad buvusi ir kita tradicija: kai badas prispausdavo šeimyną, senolį – ant rogučių ir į mišką. Sakot, nežmoniška atgyvena? Niekas nūnai nepaliks bejėgių senukų numirti? Tačiau panašumų yra: žmogiškumo stoka vietoje bado, rogutės modernios, bet važiuojama labai ilgai, prižiūrint medikams, o miškas atrodo labai toli.
Valstybės slaugai skiriami 280 litų - menka paspirtis, neteikianti galimybės gauti visavertę priežiūrą, maistą, vitaminus. Neužtektų net slaugei nusisamdyti.Labai svarbu kad valstybė atkreiptų į tai dėmesį,nes kol kas šis rūpestis lieka tik ligonių artomiesiams

Where to find it: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/sveikata/valstybes-finansuojama-slauga-namuose---neigaliems-lietuviams-tik-svajone-1173/

back to the list