Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Databases

Homepage > Databases > Publications

Publications

back to the list

Document Typology: Web Article
Methodology addressed by the publication:International Classification of Functioning, Disability and Health
Title of document: Slaugos rūpesčiai – ant artimųjų pečių
Name of author(s): Angelė VALENTINAVIČIENĖ
Name of publisher: Sekunde.lt
Language of the publication: Lithuanian
Language of the review: Lithuanian
Summary:
Visuomenė sensta, o senatvėje atmintį, mąstymą, orientaciją, suvokimą praradę žmonės vis dažniau tampa našta. Vieni sunkią gyvenimo pabaigą leidžia slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse, kiti – senelių globos namuose, tačiau dažniausiai slaugos rūpesčiai gula ant jų artimųjų pečių. Kol kas valstybė nesudaro reikiamų sąlygų garbingai nugyventi amžiaus turintiesiems senatvinę silpnaprotystę (demenciją): į senelių globos namus gali patekti tik vieniši senoliai arba tie, kurių nepigią priežiūrą išgali apmokėti jų vaikai. Šalyje nėra pensionų ar slaugos įstaigų, kur senoliai, kaip užsienyje, gautų visą medikų bei socialinių darbuotojų pagalbą. Niekam neįdomios ir senatvės ligonius slaugančių artimųjų bėdos.
Kažin, ar kas yra ėmęsis skaičiuoti, kiek sūnų bei dukterų dėl senatvės ligonių namuose atsisako darbo, asmeninio gyvenimo, paaukodami jį karšinamiems gimdytojams.
Panevėžio rajono gyventoja Irena K. po sunkios traumos demencija susirgusią savo aštuoniasdešimtmetę motiną slaugė kone 10 metų. Priemiestyje su šeima gyvenanti moteris tvirtina: ji mielai būtų kartkartėmis samdžiusi žmogų prižiūrėti motiną, jei tik būtų turėjusi tokią galimybę. Tačiau paaiškėjo, jog kaime rasti slaugytoją orientaciją bei suvokimą praradusiam ligoniui beveik neįmanoma.
Nors daugelis ponią Ireną laikė keista, nesuprato, kodėl ji motinos nepaguldo nors kuriam laikui į slaugos ligoninę kaip kiti, moteris jautė pareigą rūpintis savo gimdytoja pati. Į ligoninę motinos neguldė suprasdama, kaip sunku seną žmogų pervežti, o ir jam nepažįstamoje aplinkoje būtų baisu.
Tik dabar, kai mama jau mirusi, gerokai sveikatos netekusi moteris vaistų dėka ima po truputį atsigauti, iš naujo pratinasi prie minties, kad gali pradėti gyventi sau.
Penkerius metus iš savo gyvenimo dėl ligotos motinos išbraukusi Irena nesigaili, tačiau savo vaikams ji tvirtina nenorinti būti panašia našta.
Reviewer's comments on the document:
Mūsų šalyje vis daugėja sergančiųjų
senatvės demencija, o jų priežiūra dažnai gula ant artimųjų
pečių.Labai svarbu padėti ne tik sergančiajam ,ar slaugomajam, bet ir jų artimiesiams
Daugelyje Vakarų Europos šalių veikia gerai organizuota sistema: slaugos pagalba teikiama namuose, įkurti dienos centrai, dirba įvairios tarnybos, padedančios šeimai prižiūrėti ir slaugyti neįgalų, sunkiai sergantį žmogų. Lietuvoje tokių paslaugų labai trūksta.
Atgulus į ligos patalą vienam iš artimųjų, smarkiai keičiasi šeimos gyvenimas.
Lietuvoje tradiciškai priimta ligoniais rūpintis namuose, kol dar namiškiai gali patys susitvarkyti. Tik sveikatai pablogėjus, kai nebesugebama išsiversti be specialistų pagalbos, žmogus guldomas į slaugos ligoninę ar kitą gydymo įstaigą. Nemažai atvejų, kai į slaugos ligoninę savo sergantį artimąjį žmonės priversti guldyti, nes dirbant slaugyti namuose neįmanoma, o atsisakę darbo neturėtų pajamų pragyventi. Draskomi vidinių prieštaravimų skaudančia širdimi laikinai jie patiki savo artimąjį valdiškai įstaigai.
Atrodytų, tokioje situacijoje turėtų gelbėti ambulatorinė slauga, bet šių paslaugų dar nepakanka. Be to, tai specifinės paslaugos, neteikiamos visą dieną. Slaugytoja gali ateiti suleisti vaistų, perrišti žaizdų, pamatuoti kraujo spaudimo, atlikti kai kurių minimalių diag­nostikos, pragulų profilaktikos, drenų priežiūros procedūrų, tačiau ligoniui ar neįgaliajam reikia ne tik tokios medicininės slaugos, bet ir globos, socialinių paslaugų.
„Slaugos ir globos paslaugų pastaraisiais metais teikiama vis daugiau ir įvairesnių, kuriasi ir privačios tarnybos, bet vis viena pagalbos dar labai trūksta, – pripažįsta Kauno miesto socialinių paslaugų centro direktorė Diana Šatienė. – Kasdien sulaukiame skambučių telefonu: žmonės prašo padėti jų sergantiems, seniems tėvams ar kitiems šeimos nariams. Jie patys dėl darbo negali jų slaugyti ar pasiimti gyventi kartu su savimi, tačiau nori, kad kuo ilgiau jų artimieji galėtų gyventi savo namuose, kad nereikėtų stacionarios globos. Padedame, kiek galime.“
Neretai šeimoms trūksta informacijos, kaip tinkamai prižiūrėti ligonį, kur ieškoti pagalbos. Labai reikėtų vadinamojo paslaugų žemėlapio, kur būtų sukaupta visa informacija apie medicinos, slaugos, socialines paslaugas, reikalingas ligoniui ar neįgaliajam.

„Akivaizdu, kad vyrauja nuomonė, jog pati geriausia slauga – namuose, ir stengiamasi išlaikyti senyvo amžiaus ar sergantį artimąjį šeimoje. Todėl svarbiausia pagalba būtų priežiūros paslaugos į namus, bet jų trūksta, o ir kokybė kai kuriais atvejais nepakankama, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros vedėja docentė Rasa Naujanienė. – Šiandien dar per mažai bendradarbiauja medicinines, socialines paslaugas teikiančios, už slaugą, socialinę globą atsakingos valstybinės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, kad būtų užtikrinta ori ligonio slauga.“



Where to find it: http://www.sekunde.lt/sveikata/slaugos-rupesciai-%E2%80%93-ant-artimuju-peciu/

back to the list