Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Databases

Homepage > Databases > Publications

Publications

back to the list

Document Typology: Newspaper / Magazine article
Methodology addressed by the publication:International Classification of Functioning, Disability and Health
Title of document: Slaugytojų kasdienybe
Name of author(s): Rita Šemelytė
Name of publisher: Šeimininkė
Language of the publication: Lithuanian
Language of the review: Lithuanian
Summary:
Ligoniai negalvoja kiekvieną minutę apie savo ligą. Jei tik geriau jaučiasi, šypsosi, juokauja, – sako slaugytojos. – Šiame skyriuje ligoniai gydomi nuo dviejų savaičių iki dviejų mėnesių. Per tiek laiko ligoninė tampa antraisiais namais, o mes – šeimos nariais. Neretai pacientas grįžta pakartotiniam gydymui, jei tyrimai pablogėja, arba chemoterapijai.
Paliatyviosios onkologijos skyriuje ligoniai neoperuojami. Čia atliekamas išplitusio vėžio palaikomasis gydymas: stabdomas kraujavimas, netekusiems daug kraujo – lašinamas papildomas, leidžiami vaistai nuo skausmo, teikiama deguonies terapija dūstantiems, chemoterapija, punktuojamas pilvo ertmėje susikaupęs skystis ir kt.
„Vizualiai mūsų pacientai atrodo negražiai: išopėjusiomis krūtimis, be žandikaulių, nuo nekrozių kiaurais skruostais, kvapai nemalonūs... Kai visa tai pamato žmonės, kurie anksčiau nesusidūrė su medicina, negali supranti, kaip mes čia dirbame
aip gali būti abejinga, matydama verkiančius artimuosius? Ar gali ramiai žiūrėti į merdinčią jauną moterį, kurios vyras miręs, o vaikai dar mažamečiai? Ne visada medicinos priemonės padeda, kai ligonis kankinasi, dūsta, nuolat vemia, nieko negali valgyti. Nors patiriame didelį stresą, per daugelį metų išmokome į viską žiūrėti profesionaliai. Svarbiausia nepradėti aikčioti, reikšti užuojautą, o daryti tai, kas palengvintų ligonio būklę. Žinoma, padeda ir šypsena, ir geras žodis. Labai palaiko ir geras kolektyvas.“
Slaugytojos turi mokėti pasakyti tinkamą žodį ir artimiesiems, ir ligoniui. Nors dažnas supranta, kad serga sunkia liga, bet tiki, jog išgis. Jeigu pablogėjo, klausia, kodėl?

Reviewer's comments on the document:
Ar įsivaizduojate, ką reiškia per dieną užmerkti trijų pacientų akis? Juk per tą laiką, kai guli ligoninėje, pripranti prie jo, susidraugauji, atiduodi jam dalelę savo širdies. Vis dažniau į ligoninę guldomi jauni žmonės, sergantys paskutinėmis vėžio stadijomis, kuomet gydymas jau nebeefektyvus. Širdis plyšta, kai matai dvidešimties, trisdešimties metų jaunus žmones. Slaugos tuomet prireikia ne tik tam ligoniui, bet ir jo šeimai. Reikia ir paguosti, ir švelnų žodį pasakyti, ir išklausyti. Žinoma, tokiems atvejams esame pasiruošę: kunigas ateina, ligoninėje dirba psichologas. Tačiau pirmas žmogus, kuriam išliejamas netekties skausmas - slaugytojos“
Rinkdamasis tokią specialybę jaunas žmogus turi tiksliai žinoti, ko nori, nes darbas sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Praėjusią savaitę vyriausioji slaugytoja atsivedė į darbą jauną mokslus bebaiginėjantį vaikiną, būsimą slaugytoją. Aš jo ir klausiu: „Ar įsivaizduoji, koks tai darbas?“. Jis drąsiai atsako: „Taip. Jau ne pirmą dieną stebiu, kaip vyksta darbas, esu dirbęs per praktiką ir man tai patiko“. Nežinau, kaip bus vėliau - gal išsigąs, o gal ir ne

Darbas labai sunkus, bet nebijom, norim padėti žmogui. Mes čia jaučiamės reikalingos, nenorėtume dirbti poliklinikoje. Kartais žmonės net neįsivaizduoja, kokį darbą mes atliekame. Daugiau dėmesio ir pagarbos tenka gydytojams, o mes liekame nuošalyje, nors atliekame tikrai svarbų ir sunkų darbą“, – teigia bendrosios praktikos slaugytojos


Where to find it:

http://gyvenimas.delfi.lt/stories/article.php?id=30329931&categoryID=402

back to the list