Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Databases

Homepage > Databases > Publications

Publications

back to the list

Document Typology: Newspaper / Magazine article
Methodology addressed by the publication:Parents pedagogy
Title of document: Slaugytojų žodis – tarsi tvarstis ant žaizdos
Name of author(s): Violeta Gustaitytė
Name of publisher: Newspaper.Ukininko patarejas
Language of the publication: Lithuanian
Language of the review: Lithuanian
Summary:
Darbas prasideda namuose .
Jau 43 metus rūpinuosi Varėnos rajono žmonių sveikata. Ir visą tą laiką dirbu Pirčiupių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja. Aš čia vienintelė medikė.
Mano darbo diena prasideda... namuose, kur priimu savo pacientus. Mat pastaruosius vienuolika metų Pirčiupių medicinos punktas veikia mano namuose Dargužių kaime. Savivaldybė iš mano šeimos išsinuomojo vieną kambarį ir jame įkūrė medicinos punktą.
Pasirinkau slaugytojos profesiją, nes labai norėjau būti medike. Vaikystėje gyvenau Valkininkuose. Netoli namų stovėjo ligoninė, tad nuo mažens mačiau ligonius. Jie mus, vaikus, pakalbindavo, pabendraudavome. Nueidavau į ligoninę, mačiau, kaip ten žmonės dirba. Man patiko“
Žino visas kaimo paslaptis
Baigiau medicinos mokyklą ir būdama devyniolikos metų pradėjau dirbti slaugytoja. Per ilgus darbo metus mačiau visko, bet savo profesija niekada nenusivyliau. Kaime slaugytoja – svarbus ir laukiamas žmogus. Gerai pažįstu visus savo pacientus, bendrauju su jais.
Dirbu specifiniame kaime – atėjūnai iš kitur čia ilgai neužsibūna, kažkodėl neprigyja, o senbuviai kaimo gyventojai – labai draugiški, geri žmonės. Kadangi aš čia prabuvau 43 metus, tai gal jau sava.
Darbo pradžioje dažniausiai rūpindavausi vaikų sveikata, jų būdavo apie 170, pastaraisiais metais daugiausia laiko skiriu vyresnių žmonių slaugai, įvairioms procedūroms. Kaimai sensta, vaikų mažėja. Mano pacientai išsibarstę po aplinkinius kaimus. Gerai, jei ligonį į medicinos punktą atveža jo artimieji, o jei ne, einu pati. Pas toliau gyvenančius, nevaikštančius ar sunkiai vaikštančius pacientus dažniausiai nuveža mano vyras. Štai iki Pirčiupių – 7 kilometrai. Transporto išlaidos – mano asmeninis reikalas, niekas tam lėšų neskiria. Slaugomi seni žmonės labai laukia ateinančios,negaliu atsisakyti.
Labiausiai jie laukia ne medicininių paslaugų, o bendravimo.Kitą sykį nė vaistų nereikia, tik nori, kad su jais pabūtum, pakalbėtum. Todėl kartais juokauju, jog žinau viską: kas ką mylėjo jaunystėje, kas ką į šokius lydėjo“
Reviewer's comments on the document:
Apdovanojimo nesureikšmina
Džiaugiuosi, kad Varėnos rajono vadovai supranta slaugytojų darbo vertę, prireikus padeda, tačiau ne visur toks palankus vadovų požiūris ir dėmesys. Esu Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Alytaus skyriaus direktorė, todėl dažnai lankausi Lazdijuose, Alytuje, Druskininkuose, žinau savo kolegių problemas, kurios visur panašios. Slaugytojų darbas rajonuose sunkėja: žmonių kaimuose gyvena mažiau, tad slaugytojoms tenka pasirūpinti daugiau kaimų, o atstumai tarp jų dideli.
Už profesionalų darbą, ištikimybę savo profesijai, rūpinimąsi slaugos specialistų problemomis, perspektyvomis prieš porą metų suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. Aš apdovanojimo nesureikšminu – juk tik dirbu širdžiai mielą darbą.
Where to find it: Ukininko patarejas www.up.lt/straipsniai/skaitykite/?article_id=3316 - „Google“ kopija2011-05-06, Nr. 18(996)

back to the list