Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Experiences

Training > Experiences

Personal Experience

back to the list

Po pykčio ir beviltiškumo - susitaikymas

Elena
Language: Lithuanian
Country: Lithuania
Typology: patients and relatives
Text:
Išsėtinė sklerozė, kas tai? Nepagydoma liga? Baubas, kuris suryja gyvenimo šviesą? Priverstinis gyvenimo stabdis? Tai kelionė į savęs pažinimą, į suvokimo gelmes, kad žmogus turi mylėti ir rūpintis savimi nepaisant daugybės svarbių supančių aplinkybių.ai kelionė, kai privalai sustoti, išsivaduoti iš bėgančios rutinos gniaužtų ir pradėti pagaliau rūpintis savimi, savo sveikatos būsena, kūnu ir siela į šalį nustumiant lyg šiol atrodžiusius svarbiausius darbus, rūpesčius, kurie pradeda atrodyti bereikšmiais įžengus ant lėktuvo borto, kuris skrenda į IS kelionę, nežinoma kryptimi. Ir tik pats žmogus, patekęs į šį nežinomybės skrydį, renkasi, ar jis bus pilotas, ar keleivis, ar techninis inžinierius, ar stiuardas. Niekas nežino, kodėl mes patenkame būtent į šį skrydį, su tokiu nežinomu maršrutu, bet visi bando spėlioti, kodėl būtent tu gavai šį bilietą: „matyt, pervargai“, „bronchito pasekmės“, „genai, paveldimumas“, „stresai, mokslai“ ir visa tai tik spėlionės. Labiausiai man patinka filosofinis požiūris į visas tas nepagydomas ligas, jog „nepagydomų ligų nėra“, viskas priklauso tik nuo paties dalyvio, kuris ir pats nenorėdamas leidžiasi į ekstremaliausias išbandymų keliones.Mano kelionė prasidėjo dar tada, kai man visiškai nerūpėjo mano pačios sveikata, svarbiausia buvo mokslai, darbai, karjera, o pačiai sau laiko tiesiog nerasdavau, nes visą jį eikvodavau, kaip pati maniau, svarbesniems dalykams. Dabar suvokiu, kad gan ilgą laiką nesupratau, kad aš jau ant lėktuvo borto, dalyvauju nežinomoje kelionėje, tačiau galutinai tai supratau prieš pusantrų metų, gražų, nekaltai žalią gegužės rytą su pilna galva tikslų, darbų, planų. Manau, kad tuo metu buvau įprastas keleivis. Mėgavausi vaizdu pro namų langus, žiūrėjau į siūbuojančias grakščias pušis, ausis džiugino paukščių čiulbėjimas, burnoje malonus, ką tik nuryto gurkšnio kavos skonis ir atsiradęs nežinomas jausmas, toks kutenantis ir nieko baisaus nežadantis. Nuo kojų pirščiukų iki pat smegenų pajutau švelnią elektros srovę, kuri, kaip vėliau sužinojau, vadinasi „Lermito srovės“, klasikinis šios kelionės pradžios simptomas. Gydytojai tuo metu buvo šaunūs pagalbininkai, nes be jų būčiau nežinojusi, jog esu tame lėktuve ir toliau bučiau neteisingai kreipusi skrydžio kursą. Jie visaip kaip bandė išsiaiškinti mano būklę, turėjo vilties, kad aš ne tame lėktuve su nežinia, nors kaip paaiškėjo po visų įmanomų tyrimų, aš jau buvau ant borto ir nežinia kiek. Jie palaikė mane ir stengėsi išaiškinti, kaip turiu rūpintis savimi ir pakeisti savo dienos režimą įsiklausant į organizmą, kad turiu nepult į paniką, tai buvo viena sudėtingesnių užduočių. Ir visiškai nesupratau kaip turiu įgyvendinti tai, jog sustoti reikia iki pavargimo ribos, kaip ta suprast? Aš juk sustodavau tik tada kai iš nuovargio jau nebegalėdavau nieko daryt ir griūdavau vėlų vakarą į lovą trumpo poilsio. Emocinė būklė buvo neapsakoma, tas keistas pavadinimas „Išsėtinė sklerozė“ - toks svetimas, toks negražus, bjaurus. Daug pykčio, kad patekau į tą nežinomybę taip neplanuotai. Žodis „nepagydoma“ mane tiesiog siutindavo, išvesdavo iš pusiausvyros, nes net nenorėjau ir nenoriu suprasti jo reikšmės, jis bereikšmis ir nieko iš tikro neapsprendžiantis, kol žmogus nesuteikia jam svarbios reikšmės.Po daug blaškymosi ir ieškojimų drąsiai galiu teigti, kad vieno recepto, kaip jaustis gerai ir būti sveikam, nėra, bet kiekvienas, kuris ieško, tikiu, kad jį atranda. Svarbu, kad ir kokia neviltis beužpultų, nenustoti ieškoti geros būsenos recepto, savęs, laimės akimirkų, nenustoti tikėti, kad tamsos šešėliai pasitrauks ir išauš šiltas, gražus rytojus, kai nebereikės keliauti beieškant savęs, nes būsime tai jau atradę. Žinau tai, kad ši kelionė mane jau išmokė labai naudingo ir malonaus dalyko - skirti laiko sau, savo pomėgiams, daryti viską atsipūtus, neskubėti, mėgautis akimirkomis, kai jautiesi gerai, gilintis į savo jausmus, mintis ir neužstrigti kasdienybės sūkuryje, nes kelionė tęsiasi ir reikia išgyventi kiekvieną teigiamą mums duotą akimirką.Dalyvavimas "Heppy" projekto" veikloje ir ligos istorijos pasidalijimas kolegoms visiškai kita- pasakojamosios psichologijos forma- dėl manės tapo atradimu,kurį aš skleisiu visiems ,kas į mane kreipsis. Ir jei manęs paklaustų, ar norėčiau pakeisti ką nors savo gyvenime ,jei tai būtų įmanoma, tai nieko nekeisčiau ir lipčiau į tą lėktuvą su nežinoma kryptimi, kad suprasčiau, kiek daug man duota šiam gyvenime, kiek meilės aplink. Tik elgčiausi, manau, ramiau, labiau apmąstydama savo poelgius, o ne desperatiškai besiblaškydama tarp begalinių informacijos srautų.


Your comments are welcome.
Fill the form and click "Send message".

PASSWORD (*required)

NAME (*required)

COUNTRY (*required)

TYPOLOGY (*required)

Message