Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Experiences

Training > Experiences

Personal Experience

back to the list

„Aš myliu savo ligą“

Vilija
Language: Lithuanian
Country: Lithuania
Typology: patients and relatives
Text:
Viliją liga užklupo dar paauglystėje. 1991 metais šešiolikmetė mergina susirgo akies nervo uždegimu. Gavus siuntimą į Kauno klinikas, situacija ėmė aiškėti. Kaip pašnekovė sako, simptomai buvo vadovėliniai. Gulint ligoninėje, tirpo kojų pirštai, kankino silpnumas, galvos svaigimas. Šie požymiai paskatino daktarus atlikti išsamius tyrimus, ir akių nervo uždegimo diagnozę papildė nesuprantamas lotyniškas terminas. Vilijai jis nieko nereiškė, tačiau jos mamai, medicinos seseriai, tai buvo sukrečianti žinia. Jos dukra serga išsėtinė sklerozė (IS). Turint omeny merginos amžių, tokia diagnoze buvo sunku patikėti. Išgijusi nuo akių nervo uždegimo, Vilija grįžo namo. IS simptomai praėjo po mėnesio ir beveik pasimiršo. „Kadangi nežinojau kas tai per liga, tai ir nepergyvenau. Niekas netikėjo, kad tokiame jauname amžiuje galiu sirgti IS“, – sako pašnekovė. Tačiau tų pačių metų vasarą merginą vėl ištiko IS ataka. Nutirpo kairė kūno pusė, buvo sunku judėti. Tą kartą jau teko važiuoti gydytis į Vilnių. Vasaros ligoninėje daktarai, kaip pašnekovė sako, pastatė ją ant kojų, ir neilgai trukus mergina vėl grįžo namo. Šį kartą liga atsitraukė ilgam ir vėl leido netrukdomai gyventi. Vilija baigė vidurinę mokyklą Pagėgiuose ir sėkmingai pradėjo studijas Klaipėdoje. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, Vilija turėjo progą užmegzti ryšį su Vokietija. Mokykla, kurioje mokėsi pašnekovė, bendradarbiavo su viena Vokietijos mokykla. Baigusi dvyliką klasių, mergina buvo pakviesta vasarai pasisvečiuoti šioje šalyje. Ten įvyko lemtinga pažintis, kaip pašnekovė teigia, pakeitusi jos gyvenimą į gerą. Kadangi Vilijos vokiečių kalbos žinios buvo vertinamos gerai, tik grįžus į Lietuvą ir pradėjus studijas Klaipėdoje, ji vėl buvo pakviesta į Vokietiją. „Nuo šio vizito Vokietijoje prasidėjo mano pažintis su šeima, kuri mane globojo ilgus metus. Vokietijoje sutikau tik labai gerus žmones. Manau, esu labai gero likimo, negaliu skųstis,“ – pasakoja pašnekovė. Šie gražūs santykiai su Vokietija ir jos žmonėmis tęsėsi ir stiprėjo laikui bėgant. Šeimą, su kuria susipažino pirmaisiais metais Vokietijoje, Vilija pradėjo vadinti sava. Taip pat ir vokiečių kalbą mergina mylėjo, net ėmėsi ją studijuoti. Išsėtinės sklerozės tuomet ji nė neprisiminė. Gyvenimas buvo turiningas ir intensyvus. Kažkada išgirsta diagnozė neturėjo jokios reikšmės iki vienos lemtingos dienos. 1995 metais, kai Vilija eilinį kartą lankėsi Vokietijoje, ją netikėtai ištiko dar viena IS ataka. Pasireiškusi po 5 metų liga buvo gerokai primiršta. „Ištikus atakai, kreipiausi į daktarus Vokietijoje. Net nemaniau, kad tai gali būti išsėtinė sklerozė, visai buvau ją pamiršusi. Papasakojus simptomus, daktaras griežtai konstatavo, kad tai IS. O aš vis dar nesupratau, kas tai yra“, – pasakoja pašnekovė. Nustačius diagnozę sekė pirmas negailestingas daktaro sakinys – „Negali turėti vaikų“. Žiaurus ir, atrodytų, beveik nehumaniškas faktas šokiravo ir atvėrė akis merginai, kuri ilgą laiką gyveno atsiribojusi nuo tokios nemalonios realybės. „Išgirdusi tokią žinią, gal kokią dieną verkiau. Tačiau reikėjo gyventi toliau, juk nieko jau nepakeisi. Ėmiau domėtis, kas tai per liga ir pagaliau pamačiau, kad tai rimta. Daktarai liepė nepervargti, daugiau ilsėtis, vengti streso, sveikai maitintis. Tokia buvo tikrosios pažinties su mano liga pradžia“, – sako Vilija. Vilija, paskatinta draugų Vokietijoje, ėmė domėtis IS. Moteris, kuri nuolat globojo merginą, taip pat ieškojo, kas galėtų pagelbėti kovojant su šia liga. Atradusi gerą specialistą, Vilija ėmė konsultuotis. Ne už ilgo daktarai informavo apie tuo metu Vokietijoje vykusią Betaferono vaistų studiją. Nebuvo ko prarasti, tad nuo 1996 metų Vilija ėmė gydytis šiais vaistais. Vokietijoje gyvenanti geroji merginos globėja pasisiūlė finansuoti visą gydymo kursą, o tai labai palengvino situaciją. „Nuo to laiko padėtis ėmė gerėti. Betaferono vaistai man labai tiko, ir savijauta stabilizavosi. Vartoju juos iki šiol. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie man tuo metu padėjo. Ir manau, kad esu laimingo likimo, nes mano ligos eiga yra labai gera. Taip susiklostė, kad neturiu nei vyro, nei vaikų, tačiau džiaugiuosi gyvenimu ir kiekviena duota diena“, – sako Vilija. Betaferono vaistai tuo metu dar nebuvo žinomi Lietuvoje. Tik laimingo atsitiktinumo dėka Vilijai pavyko pradėti gydymo kursą, kuris galbūt ir nulėmė tokią sėkmingą jos ligos eigą.Tačiau IS paliko randą jos asmeniniame gyvenime. Su žinia, kad niekada negalės turėti vaikų, jaunai merginai reikėjo daug laiko susitaikyt. Tačiau pozityvumu spinduliuojanti pašnekovė stengėsi nepasiduoti depresinėms mintims ir liūdes Šiuo metu Vilija jaučiasi gerai ir spinduliuoja puikia nuotaika. Tačiau nuo tos dienos, kai jai buvo diagnozuota IS, mergina nuėjo ilgą susitaikymo kelią. Kaip pašnekovė pasakoja, buvo ir nuopolių ir liūdesio ir įvairių sunkių minčių. Teko peržengti nemažai psichologinių barjerų, prisitaikyti prie labai reikšmingų gyvenimo pokyčių. Net ir paprasti dalykai kartais atrodydavo neįveikiami.


Your comments are welcome.
Fill the form and click "Send message".

PASSWORD (*required)

NAME (*required)

COUNTRY (*required)

TYPOLOGY (*required)

Message