Lifelong Learning Programme

This project has been funded with support from the European Commission.
This material reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein

Also available in:

Experiences

Training > Experiences

Personal Experience

back to the list

vienas žmogus

Anele Leonavičienė
Language: Lithuanian
Country: Lithuania
Typology: health care professionals
Text:
Iš Kaišiadorių kilusi, Kauno P.Mažylio medicinos mokyklą baigusi Anelė Leonavičienė 1979 metais Siponyse tvirtai įleido savo šaknis. Per dešimtmečius kai kuriems vietiniams žmonėms ji tapo savesnė už savus, be jos nepraeina nei laidotuvės, nei gegužinės, nei bendruomenės šventės. Jos akyse gimė ir užaugo siponiškių ir puzoniškių vaikai, paseno ir išėjo Anapilin vyresniosios kartos atstovai. Kaip dabar Anelė Leonavičienė atsimena dieną, kai iš Užuguosčio, kur tuomet gyveno, į atkampų Siponių kaimą ji atvažiavo autobusu apsižiūrėti savo naujosios darbovietės. Kelias buvo neišbrendamas purvynas, o sutikta moteris nugąsdino: „Kažin ar tu čia padirbsi…“ „Padirbau ir prigijau, nes neturėjau sparnų, anksti likau našle su mažais vaikais, reikėjo pelnytis duoną. Kita vertus, esu kantri ir, kaip išsireiškė vienas žmogus, geros natūros,“ – sako Anelė Leonavičienė. Nenusivylė žmonėmis, nes už juos mokytesnės nevaizdavo, kaip pati sako, buvo tokia pat paprasta, kaip ir jie. Susitiko įvairių žmonių: buvo ir nuoširdžių, ir nevengiančių aštraus žodžio… Per ilgą savo darbinę karjerą ji sulaukė ir padėkų, ir buvo nepelnytai užsipulta… Tačiau nestokojo energijos ir meilės savo darbui, norėjo pasitarnauti žmonėms, todėl pavykdavo taikiai išspręsti visus nesusipratimus. A.Leonavičienė nebijo pasikartoti: kaimo žmonės kantrūs. Taip ji kažkada jau yra sakiusi apie ją rašiusiai korespondentei. Jie priversti tokie būti, juk beveik visi laiko gyvulius, o prireikus gultis į ligoninę, karvės kartu neišsiveši… Todėl jie atskuba į medicinos punktą nuo visų blogumų paprašyti paracetamolio ar aspirino. Bark tu šituos žmones nebaręs, kad tausotų save – jie įsitikinę, jog geriausiai gydo darbas ir gamta. Bendruomenės slaugytoja pasakoja, kad su gydytoja susiruošusi pas vieną močiutę patikrinti jos šokinėjančio kraujospūdžio, iš karto namuose jos nerado, pasirodo, ji neiškentė nenuėjusi į mišką pagrybauti. Privargo tai privargo, bet, pamačiusi viešnias, su jomis pabendravusi savo negalavimus pamiršo. Taip ir daugeliui kitų vienišų žmonių labiau nei vaistų, reikia bendravimo, artimųjų dėmesio. A.Leonavičienės teigimu, darbo kaimiškajame medicinos punkte specifika per pastaruosius kelerius metus labai pasikeitė. Nors jos aptarnaujama teritorija, plytinti tarp Nemuno kilpos, išliko tokia pati – 20 kaimų, tačiau jų gyventojai sensta, pacientų skaičius sparčiai mažėja – ir dėl mirtingumo, ir dėl paaštrėjusios privačių bei valstybinių sveikatos priežiūros centrų konkurencijos, kuri suteikia galimybę pacientams prisirašyti bet kurioje gydymo įstaigoje. Nuo praėjusių metų liepos 1 d. pasikeitus Ligonių kasų reikalavimams, felčerė sako negalinti nemokamai aptarnauti kitų savivaldybių gydymo įstaigose prisirašiusių pacientų. Vyresnio amžiaus, ligoti žmonės to teritorinio pasiskirstymo nesupranta, jie, kaip ir buvo įpratę, nori susileisti vaistus, pasitikrinti kraujospūdį „arčiau namų“, pas savo „daktarytę“. A.Leonavičienės aptarnaujamoje teritorijoje gyvena aštuoni seneliai, turintys visišką negalią. Bendruomenės slaugytojai būtų patogu juos aplankyti, pasidomėti sveikatos būkle, deja, ji neturi teisės to daryti, nes jie – ne Birštono pirminės sveikatos priežiūros centro pacientai. Pernai kaimuose gimė keturi vaikai, ir tų pačių patronuot jai netenka, nes tėveliai vaikus prirašę prie Prienų savivaldybės gydymo įstaigų ir su nuosavais automobiliais juos nuveža ar pas gydytoją, ar į skiepų kabinetą. O prieš dvidešimt – trisdešimt metų, atėjus planinių skiepų metui ar gydytojo lankymosi dienomis, vaikų prisirinkdavo pilnas medicinos punkto kiemas: po kelis už rankučių mamos atsivesdavo, dviračiais ar net karučiais atsiveždavo…


Your comments are welcome.
Fill the form and click "Send message".

PASSWORD (*required)

NAME (*required)

COUNTRY (*required)

TYPOLOGY (*required)

Message